Straipsniai

Pereiti prie žaliosios elektros vartojimo galima ir nekeliant kainų vartotojams


Iš karto noriu atsiprašyti už akivaizdžiai per didelį kiekį skaičių šiame straipsnyje. Šis straipsnis skirtas žmonėms, mėgstantiems skaičiuoti ir galvoti savo galva. Žmonėms, kuriems specialisto nepritarimas atominės elektrinės statybai nėra akivaizdus specialisto nelojalumo savo valstybei įrodymas.

Šiuo straipsniu noriu parodyti, kad perėjimas prie atsinaujinančios energetikos Lietuvoje visiškai nereiškia nepakeliamų mokesčių už elektros energiją elektros vartotojams. Ir tikrai, siekiant sumažinti energijos išteklių importą į Lietuvą, atsinaujinančios energetikos plėtra yra visiškai reali alternatyva atominės elektrinės projektui. Įrodinėdamas tai rėmiausi tik objektyvia Lietuvos valstybinių institucijų teikiama informacija.

Jeigu iškiltų abejonių atliktų skaičiavimų ir vertinimų rezultatais, esu pasiruošęs detalesne informacija pasidalinti su visais norinčiais. Visų pirma šis pasiūlymas galioja Lietuvos energetikos politiką formuojančiai Energetikos ministerijai ir mano draugams šioje ministerijoje. Pirmiausiai – energetikos ministrui.

Atsinaujinančius energijos išteklius vartojančios biomasės, vėjo, saulės, ir hidroelektrinės Lietuvoje, kaip ir daugelyje ES šalių, yra remiamos, superkant šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją už aukštesnę nei rinkos kainą, taip pat nemokamai balansuojant šiose elektrinėse pagamintą elektrą ir suteikiant nuolaidas prijungiant naujas elektrines prie elektros tinklų. Šios paramos esmė yra įvesti į rinką naujus perspektyvius gamintojus ir pasidalinti iš atsinaujinančių energijos išteklių plėtros Valstybės biudžeto gaunamomis papildomomis pajamomis su investuotojais į atsinaujinančią energetiką.

 
2012 m. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) prognozėmis šiai paramai yra numatyta skirti 127,84 milijonus litų. Šios lėšos yra surenkamos iš elektros vartotojų per vadinamąjį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) fondą. Taigi - parama žaliosios elektros energijos gamintojams vartotojų mokamoje už elektrą kainoje 2012 metais sudarys 1,24 ct/kWh (be PVM). Prognozuojama, kad 2012 metais elektra, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių, sudarys beveik 12 proc. bendro Lietuvos elektros suvartojimo (į jį netraukiant elektros energijos, suvartotos vandeniui pumpuoti Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje).

Pernai Seimo priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas yra numatęs biomasės, saulės, vėjo ir hidroelektrinių instaliuotą galią iki 2020 metų padidinti tiek, kad žaliosios elektros gamyba, lyginant su 2012 metais, padidėtų beveik tris kartus. Jei elektros energijos rinkos kaina nuo dabartinių 15,5 ct/kWh tolygiai augs iki 18 ct/kWh 2020 metais, kaip prognozuoja AB „Litgrid“ generalinis direktorius Virgilijus Poderys ir jei bus vykdoma tolygi atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti plėtra, įstatyme numatytiems tikslams pasiekti iki 2020 metų papildomai reikėtų naujiems žaliosios elektros gamintojams skatinti per 8 metus išleisti beveik 1,4 milijardo Lt (papildomai, lyginant su 2012 metais - vidutiniškai apie 175 mln. Lt per metus).

Per pastaruosius trejus metus bendras Lietuvos elektros energijos suvartojimas be elektros energijos, suvartotos Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje, nuolat krito. 2008 metais jis buvo 12,15 TWh, 2009 metais - 11,44 TWh , 2010 metais -10,72 TWh, 2011 metais - 10,62 TWh (2008-2010 metų duomenys pateikti - Lietuvos Statistikos departamento, 2011 metų duomenys pateikti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos).

Prognozuojant, kad ši elektros vartojimo mažėjimo tendencija pasibaigs ir 2020 metais elektros vartojimas Lietuvoje atitiks 2012 metų prognozuojamą elektros suvartojimą, iki 2020 metų įrengus tiek naujų žaliosios elektros gamybos jėgainių, kiek numatyta Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, iš atsinaujinančių energijos išteklių pagamintos elektros dalis 2020 metais sieks apie 33 proc.

Tačiau, kaip šį tikslą pasiekti nedidinant elektros energijos kainos vartotojams ir iš kur tada per 8 metus iki 2020 metų paimti tuos papildomus 1,4 milijardo Lt atsinaujinančios elektros energetikos plėtrai Lietuvoje skatinti?

Atsakymą praeitą savaitę pateikė Energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Iš vidinių Valstybei priklausančių elektros energetikos kompanijų (AB Lietuvos energija, AB „Litgrid“, AB „Lesto“ ir kt.) resursų, mažinant sąnaudas, nefinansuojant „kitų reikmių“ ir panaudojant šių įmonių išmokėtus dividendus, bet nedidinant elektros energijos tarifo vartotojams, pasirodo galima iki 2020 metų sukaupti net iki 2,5 milijardo litų.

Tikslų šio būdo receptą, matyt, galėtų pasakyti tik pats ministras, bet galima spėti, kad didžiausias išlaidų taupymo rezervas – galimybė smarkiai sumažinti absoliučiai daugumai Lietuvos energetikos specialistų akis badantį gamtinių dujų vartojimą ir elektros gamybą Elektrėnų marias šildančioje Lietuvos elektrinėje. Šiai elektrinei iš 2012 metų VIAP fondo numatyta skirta daugiau nei tris kartus daugiau lėšų nei visai atsinaujinančiai energetikai Lietuvoje - net 398,3 milijonų Lt. Lietuvos elektros vartotojai valstybei priklausančios elektrinės rentabilumui užtikrinti, mokėdami už elektrą, nuo kiekvienos kWh 2012 metais skiria apie 3,87 ct/kWh (be PVM). Didžiausia dalis šių pinigų po to yra sumokama importuotojams už gamtines dujas.

Sumažinus paramą Lietuvos elektrinei iki minimalios, reikalingos elektros gamybos rezervui užtikrinti, sutaupytas Lietuvos elektros vartotojų lėšas galima būtų skirti vystyti atsinaujinančiai energetikai, nedidinant elektros kainų vartotojams. Aišku, tik tokiu atveju, jei sukaupti 2,5 milijardo Lt nebus skirti investicijai į Visagino atominę elektrinę.

Planuojami sukaupti 2,5 milijardo litų yra kur kas daugiau, nei 1,4 milijardo litų, reikalingi atsinaujinančios energetikos daliai Lietuvos elektros energetikos sektoriui padidinti iki aukščiau minėtų 33 proc. 2020 metais, nekeliant elektros kainų vartotojams. Ir liktų dar virš milijardo litų, kurių reikėtų tolimesniam atsinaujinančios energetikos vystymui skatinti nekeliant elektros kainų iki 2023-2024 metų.

Liktų dar daugiau, jei 2014-2020 metų perspektyvoje dalis ES Struktūrinių fondų lėšų būtų nukreipta žaliosios elektros gamintojams remti. Juk, pavyzdžiui, nukreipus ES paramos lėšas biokogeneracinių elektrinių plėtrai remti arba smulkiems žaliosios elektros energijos gamintojams, elektrą gaminantiems savo poreikiams, – investicijos į tokią elektros energijos gamybą atsipirktų ir pardavinėjant elektrą už rinkos kainą, nenaudojant papildomai VIAP fondo lėšų.

2023-2024 metai yra kritiniai, nes nuo 2023-2024 metų VIAP fondo poreikis atsinaujinančiai energetikai pradėtų mažėti, nors atsinaujinančius išteklius naudojančių elektrinių skaičius ir toliau augs. 2023-2024 metais baigsis 12 metų paramos laikotarpis iki 2012 metų veiklą pradėjusiems žaliosios elektros gamintojams. Iki 2012 metų padarytos investicijos jau bus atsipirkusios ir šios biomasės, vėjo, saulės, hidroelektrinės jau pardavinės elektrą į tinklus, negaudamos jokios papildomos paramos – už tuo metu esančią elektros kainą rinkoje. 2025 metais jau nebebus remiami žalieji elektros gamintojai, pradėję veiklą 2013 metais, 2026 metais - gamintojai, pradėję veiklą 2014 metais ir taip toliau.

Taigi - Lietuvoje susiklostys tokia situacija, kokia šiuo metu yra Vokietijoje, kai Vokietija jau gali sau leisti mažinti paramą atsinaujinančiai energetikai, tuo pačiu užtikrindama tolimesnę sparčią atsinaujinančios energetikos plėtrą.

Įvertinus dar ir žaliųjų technologijų vystymąsi, jų efektyvumo augimą ir gaminamos elektros savikainos mažėjimą, galima būtų prognozuoti, kad nuo 2024 metų prasidėtų laipsniškas elektros energijos kainų vartotojams mažėjimas, nors elektros iš atsinaujinančių energijos išteklių dalis Lietuvos elektros energijos suvartojime nesustojant kils. Iki 2030 metų žalioji elektra Lietuvoje sudarys jau beveik 60 proc., o 2050 metais, maždaug tuo pačiu metu, kaip tai planuojama pasiekti tokiose šalyse kaip Danija, Vokietija, Švedija, – 100 proc. viso elektros poreikio mūsų šalyje.

Be finansinės atsinaujinančios energetikos plėtros skatinimo pusės, Lietuva dar susidurs su techniniais iššūkiais.

Žinoma, didžiausias techninis iššūkis atsinaujinančios energetikos plėtrai iškiltų, jei vis dėlto Lietuvoje būtų pastatyta atominė elektrinė, kurios numatoma galia 85 proc. laiko (2011 metų faktinio elektros vartojimo duomenimis) viršija visą Lietuvos elektros energijos poreikį. Atominė elektrinė yra visiškai nepritaikyta keisti savo elektros gamybos galios ir derintis prie besikeičiančios elektros gamybos saulės ir vėjo elektrinėse. Atominės elektrinės antriniam ir tretiniam rezervui užtikrinti reikia papildomų nuolat veikiančių iškastinį kurą kūrenančių elektrinių, taip dar sumažinant erdvę atsinaujinančiai energetikai. Be to - visiškai neaišku, kaip bus užtikrintas ES direktyvose numatytas prioritetas žaliajai energijai pirmumo teise naudotis esama energetikos sistemos infrastruktūra, jei ta pirmumo teisė negalės būti įgyvendinta nestabdant atominės elektrinės.

Techninių iššūkių, plėtojant atsinaujinančią elektros energetiką, mums užtektų ir nepastačius atominės elektrinės. Pavyzdžiui, kaip užtikrinti kintančios gamybos vėjo ir saulės elektrinėse integraciją į sistemą. Tik kitaip nei aukščiau paminėtos problemos, atsinaujinančią energetiką vystant kartu su branduoline energetika šios problemos yra sprendžiamos ir išsprendžiamos.

Lietuva nėra vienintelė šalis, susidurianti su šiais klausimais. Reikėtų pasisemti Airijos patirties jų šiuo metu vykdomame išmaniųjų tinklų („smart grids“) plėtros projekte. Įgyvendinus šį projektą bus galima keisti elektros vartojimą, atsižvelgiant į atsinaujinančios energijos gamybos apimtį skirtingu metu. Airija išmaniųjų tinklų koncepciją rengiasi visiškai įgyvendinti iki 2018 metų ir jau yra įsipareigojusi Europos Komisijai iki 2020 metų elektros energijos, pagamintos saulės ir vėjo jėgainėse, dalį padidinti iki 37 proc.

Taip pat reikėtų pasisemti taip pat idėjų iš Vokietijos ir Norvegijos planų kaupti Vokietijos vėjo jėgainių pagamintos elektros vėjingomis dienomis perteklių Norvegijos hidroelektrinių rezervuaruose. Norvegija jau dabar yra vadinama Europos akumuliatoriumi.Tai yra numatyta ir ES energetikos strateginiuose dokumentuose bei elektros tinklų sujungimo planuose. Tuose pačiuose planuose, kurių sudedamoji dalis yra ir statomos elektros energijos jungtys tarp Lietuvos ir Švedijos bei Lenkijos.

Reikėtų užtikrinti, kad didesnių miestų šilumos tinklams pereinant prie biokuro vartojimo, kartu būtų statomi efektyvios kogeneracijos kriterijus atitinkantys įrenginiai.

Reikėtų pradėti derybas su Baltarusija ir Rusija dėl bendradarbiavimo, taikant ES atsinaujinančių išteklių direktyvoje numatytą bendrųjų projektų su trečiosiomis šalimis, plėtojant atsinaujinančią energetiką, mechanizmą.

Siekiant, kad atsinaujinančios energetikos plėtra duotų kiek galima didesnį postūmį Lietuvos ekonomikai, jau dabar reikėtų ieškoti būdų kaip pritraukti investicijas į žaliųjų technologijų kūrimą ir gamybą mūsų šalyje.

Reikėtų daryti daug ką. Tik bėda, kad kol visas Energetikos ministerijos ir Vyriausybės dėmesys yra sukoncentruotas į Visagino atominės elektrinės projektą, nelabai lieka laiko ir dėmesio atsinaujinančios energetikos plėtojimui mūsų valstybėje. Lieka tik tikėtis, kad atsisakius planų paprastuoju būdu, pernelyg neskaičiuojant spręsti elektros energetikos sektoriaus problemas, bus pradėta rimtai gilintis į būdus, kaip realiai galima būtų atsisakyti priklausomybės nuo energijos išteklių importo iš Lietuvai nedraugiškų šalių.

Autorius yra Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) direktorius.

 

<< Grižti