Straipsniai

VAE Baltijos šalims bus ekonomiškai nenaudinga


Lietuva turi perteklinius elektros energijos gamybos pajėgumus. Vien Lietuvos elektrinė Elektrėnuose galėtų patenkinti visus šalies poreikius, kurie jau kelinti metai iš eilės netgi mažėja. Ji stoviniuoja, nes importuojama elektros energija pigi, o gamybos sąnaudos aukštos dėl rekordiškai brangių dujų.

Tačiau ES privers tiekėjus naujose sutartyse „atrišti“ dujų kainą nuo naftos ir dujos šioje rinkoje gerokai atpigs (JAV jos yra keliskart pigesnės nei ES). Pastačius elektros tiltus su Švedija ir Lenkija, suskystintųjų dujų terminalą, dėl skalūnų dujų augančio išgavimo pingančių gamtinių dujų importui Lietuva saugiai apsirūpins elektros energija iki to laiko, kol bus pereita prie savų atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo. Todėl elektros energijos saugumo klausimas bus išspręstas ir be Visagino atominės elektrinės (VAE), kurios statybos tikslingumą lems tik jos būsimos produkcijos savikaina.

Energetikos ministerija teigia, kad VAE produkcijos savikaina bus žemesnė, ne­gu prognozuojama elektros energijos kaina rinkoje. Deja, užtenka tik truputį panagrinėti ministerijos pateiktus vertinimus, kad gautume priešingą išvadą: jėgainės gaminama elektros energija bus nekonkurencinga ir turės būti atvirai ar užslėptai dotuojama, o vienos kilovatvalandės vidutinė kaina Lietuvai viršys 30 centų (2011-ųjų Skandinavijoje elektros energijos vidutinė kaina buvo 16 cnt/kWh).
Iki VAE darbo pradžios iš mūsų ekonomikos bus atitrauktos jai labai reikalingos milžiniškos lėšos, kurias būtų galima panaudoti daug veiksmingiau.

Siekdami pagrįsti išvadą apie VAE nuostolingumą, panagrinėkime kovo 30-ąją ministerijos tinklalapyje pateiktus duomenis. Be anksčiau pateiktos informacijos apie VAE galią, jos numatomą kainą, eksploatacijos trukmę, gamybos kainą, pateikiama informacija, kad numatoma 50–60 proc. visos investicijos finansuoti iš gautos paskolos su metinėmis palūkanomis nuo 5 proc. iki 8 proc., dengiant paskolą per 18 metų. 

Iš pateiktos informacijos galima nesunkiai įvardyti prielaidas. Pirma, numatoma investuoti penkerius metus, per investavimą nemokant palūkanų, bet pridedant jas prie besikaupiančios skolos; antra, planuojama, kad elektrinė vidutiniškai per metus parduos beveik 11 mlrd. kWh per metus. Taigi jos numatomas vidutinis metinis galios išnaudojimo koeficientas sieks apie 90 proc. – pasaulio branduolinių reaktorių statistikos fone planuojamas rodiklis yra neįtikėtinai aukštas.

Labai svarbus aspektas – vertindama savikainą ministerija neįtraukė nuosavo kapitalo sąnaudų. Taip skaičiuojant galima prieiti prie keistos išvados, kad, naudojant tik savo lėšas, „auksinių kiaušinių derliaus metas“ prasidėtų jau pirmaisiais elektrinės eksploatacijos metais ir netgi lengvatinė paskola elektrinės finansavimui, kurios taip siekia Vyriausybė, blogina jos ekonominius rodiklius.
Turime klasikinį investicijos grąžos uždavinį, sprendžiamą tokiais finansiniais rodikliais kaip investuoto nuosavo kapitalo vidinė grąžos norma. Valstybės valdomoms įmonėms skyrus VAE dideles nuosavas lėšas, net ateityje per metus uždirbant pelną ši investicija mūsų šaliai gali būti ekonomiškai žalinga, nes valstybė praras galimybę tiesiog sumažinti savo skolą ir sutaupyti dalį palūkanoms skiriamų lėšų. Lietuva paskutinį kartą tarptautinėse rinkose skolinosi su beveik 7 proc. metinėmis palūkanomis.

Tą vidutinę elektros rinkos kainą, kuriai esant projektas būtų ekonomiškai nenuostolingas tuo atveju, kai savo investuoto kapitalo vidinė grąžos norma siekia bent 7 proc., toliau vadinsime ribine kaina. Turint galvoje Energetikos ministerijos superoptimistines prielaidas, ji siektų ne mažiau kaip 21–23 ct/kWh.

ačiau šios prielaidos kelia labai daug abejonių. Visų pirma elektrinės galios išnaudojimo koeficientas yra aukštas. Tarptautinės atominės energetikos agentūros 2011-aisiais branduolinių reaktorių veiklos statistiniame leidinyje pateikti duomenys rodo, kad vidutiniškas visų pasaulyje dirbusių ABWR reaktorių galios išnaudojimo koeficie­n­tas 2001–2010 metais siekė 61,2 proc., t. y. buvo kone 1,5 karto žemesnis nei ministerijos rodiklis. Pastarąjį pakeitę minėtu statistiniu rodikliu net pasikliaudami kitais ministerijos skaičiavimais gauname, kad ribinė kaina turėtų siekti ne mažiau kaip 30–33 ct/kWh.

Dar reikėtų atsižvelgti į galimą statybos brangimą. JAV Kongreso valstybinės agentūros CBO 2008-aisiais parengtoje studijoje buvo pateikta informacija, kad 75 JAV atominių elektrinių faktinės investicijos 207 proc. viršijo pirminius vertinimus, pateiktus prieš investicijų pradžią. Galbūt Japonijoje projektai vykdomi labiau laikantis numatyto biudžeto ir laiko grafiko nei JAV, tačiau daugelis studijų teigia, kad vėlavimas ir biudžeto nesilaikymas daugiau priklauso ne nuo investuotojo, bet nuo šalies, kurioje yra investuojama.

Atominės elektrinės statyba yra itin sudėtinga, susidedanti iš įvairių tarpusavyje itin susijusių etapų, kuriuos vykdo skirtingos įmonės ir šimtai jų vienas nuo kito priklausančių subrangovų iš įvairių šalių. Projekto atlikimo laikas yra lemiamas ir nacionalinių reguliuojančių institucijų veiklos efektyvumo. Projekto įgyvendinimas dažniausiai trunka dešimtmetį. Per tą laiką keičiasi darbo jėgos, statybinių medžiagų, įrangos, energetinių išteklių, taršos leidimų ir kitos kainos, įvedami nauji mokesčiai, administraciniai apribojimai. Todėl atominių elektrinių statyba žymiai pabrangsta net ir neiškilus jokiems nenumatytiems sunkumams. 

Turint galvoje kuklią prielaidą, kad VAE projekto kaina išaugs ketvirtadaliu, ribinė kaina pakyla iki 35–40 ct/kWh. Tokį vertinimą reikėtų laikyti dar gana optimistiniu. Skaičiuojant kasmetines lėšas, reikalingas atidėti VAE atliekų kapavietei įrengti, daryta prielaida, kad elektrinė dirbs net 60 metų – naivi prognozė stebint ES didėjantį priešiškumą atominei energetikai. Bent jau pagal optimistinę prielaidą, kad nebrangs uranas, neaugs kitos gamybos sąnaudos.

Latvijos ir Estijos premjerai 2012-ųjų kovo pradžioje oficialiai pateikė savo poziciją, kad VAE būtų reikalinga, jei ji atsipirktų ekonomiškai. Vargu ar Latvijos ir Estijos specialistai patikės tokiais nekritiniais Lietuvos energetikos ministerijos skaičiavimais – veikiausiai ir jie nustatys, kad planuojamos VAE savikaina gerokai viršija 30 ct/kWh.

Reikia taip pat pabrėžti, kad investuoti į rizikingą projektą vien tik tikintis, kad elektros energijos kaina rinkoje bus lygi elektros energijos savikainai, neprotinga. Elektros energijos rinkos kaina turėtų būti bent 3–5 ct/kWh aukštesnė už ribinę norint, kad investicija būtų laikoma gera. Bet labai tikėtinas priešingas scenarijus.

Danijos energetikos agentūra 2011-aisiais savo pateiktose oficialiose „Nordpool“ rinkos elektros kainų prognozėse numato elektros energijos kainą 2025-aisiais apie 18 ct/kWh. Kainų augimo elektros rinkoje nesitikima pirmiausia dėl to, kad Skandinavijoje planuojama itin didelė naujų elektrinių, naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius, plėtra. Čia prognozuojamas elektros gamybos perteklius.

Taigi duodamas aiškus signalas Latvijos ir Estijos sprendimų priėmėjams – investicijos į VAE ekonomiškai neatsiperka. Būtent dėl to Latvijos ir Estijos partneriai greičiausiai priims racionalų sprendimą – neinvestuoti iš savo gyventojų surinktų sunkiai uždirbtų lėšų į projektą, kuris yra ekonomiškai nenaudingas. Na, nebent Lietuvos Vyriausybė jiems pasiūlytų išskirtines sąlygas mūsų visų sąskaita arba pažadėtų ką nors mainais.

Autorius yra Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius.

 

 

<< Grižti