Pranešimai

Konkurencija vs efektyvi monopolija


Valstybinis planavimas ar konkurencija energijos gamyboje? Ši tema vis iškyla energetikų ir ekonomistų diskusijose. Užvakar TSPMI vykusioje diskusijoje mano labai gerbiamas ekonomistas Raimondas Kuodis mandagiai ir gana švelniai pakritikavo Liberalų programą, kurioje numatoma plėtoti konkurenciją centralizuotai tiekiamos šilumos gamybos sektoriuje ir naikinti bet kokias privilegijas valstybinio kapitalo įmonėms, veikiančioms konkurencinėje (pavyzdžiui energijos gamybos ar gamybos rezervo užtikrinimo elektros rinkoje) rinkose, nuo 2020 metų iš vis eliminuojant valstybės kapitalą iš konkurencinių rinkų. 

Tai yra atsakymas. Arba pozicijos paaiškinimas, jei norit.

Pradėkim nuo griežtos liberalų pozicijos valstybinio kapitalo energetikos kompanijų atžvilgiu. Dabartinė situacija Lietuvoje, liberalų nuomone,  yra labai bloga. Visus pastaruosius keturis metus nuosekliai stiprinama valstybinė "Lietuvos energijos" grupė, stumiant esamus ir galimus privačius konkurentus iš Lietuvos. Jei tai būtų daroma normalios konkurencijos būdu (darant protingesnius investicinius sprendimus, efektyviau nei konkurentai valdant įmones, pritraukiant pigesnį kapitalą), raudonomis vėliavomis aš čia intensyviai nemojuočiau. Bėda yra ta, kad konkuruojama, pasitelkiant valdininkus ir priiminėjant specialius teisės aktus, skirtus sudaryti konkurencinį pranašumą vienai - valstybinei kompanijai. "Paskirtosios įmonės" statusas vienai įmonei be jokių konkursų suteikiamas, skirstant ES paramos lėšas energijos gamybai iš atliekų ir biokuro, iš elektros vartotojų surinkti pinigai už elektros gamybos rezervą be jokio konkurso atiduodami vienai įmonei, nesvarbu, kad kitų elektrinių operatoriai klykia, kad tą pačią paslaugą galėtų padaryti kur kas pigiau. Jūros dugną vėjo jėgainėms statyti tirti norima atiduoti vienai paskirtajai įmonei. Dabar - bazinį apkrovimą šilumos tinkluose irgi norima be konkurso atiduoti vienai įmonei, neleidžiant konkurentams net siūlyti pigesnės šilumos. Kuo visa tai baigiasi? Aukštesnėmis sąskaitomis energijos vartotojams, didesniu ES paramos lėšų išnaudojimu ir mažiau ES paramos lėšų, liekančių kitiems poreikiams, nei būtų, jei valstybė analogiškas paslaugas ir projektus pirktų konkurso būdu - iš tų, kas pateiks tiesiog palankesnį pasiūlymą. Bet už tai - dalis (tik dalis, nes be konkurencijos prarandamas efektyvumas) tų praradimų virsta valstybinės kompanijos pelnu, kuris po to nukreipiamas į dividendus į valstybės biudžetą ar į visokius paramos fondus "geriems darbams daryti".  Tokia yra reali situacija dabar Lietuvoje.

Ar dividendai valstybei yra blogai? Ne, žinoma ne. Tiesiog čia yra dvi problemos - pirma ir didžiausia yra ta, kad prarandamas efektyvumas, elektrinės statomos brangiau, nei galėtų, paslaugos teikiamos mažiau efektyviai, nei galėtų pasiūlyti konkurso laimėtojas. Antra problema - daugiau teorinė - energijos vartotojai tokiu būdu netiesiogiai paverčiami į mokesčių mokėtojus, tai yra valstybinės kompanijos perima valstybės funkcijas. Privačios mokyklos, menininkai, gabūs studentai visgi turėtų būti remiami valstybės, o ne valstybinės kompanijos per jos sukurtus fondus (galima dar būtų parašyti ir apie tai, kaip tokiu būdu dalinant pinigus prarandamas efektyvumas, o gal būt net sukuriamos prielaidos korupcijai).

Būtent todėl Liberalai savo programoje yra įrašę, kad Liberalams valdant, Jūs niekada nebematysite jokių vyriausybės „paskirtųjų“ įmonių, išimtinai joms be konkursų paskiriant ES paramos fondų lėšas, skiriant energijos vartotojų mokamus pinigus už rezervo teikimo, galių adekvatumo užtikrinimo ir kitas paslaugas, kurios turėtų būti teikiamos konkurencinėje rinkoje – tiems, kas gali tai padaryti pigiau ir efektyviau.

Dar daugiau - liberalai numato Lietuvos valstybinio kapitalo įmonių pasitraukimą iš bet kokios konkurencinės rinkos Lietuvos energetikoje po 2020 metų, paliekant keturis metus pasiruošimui. Kodėl toks griežtumas? Juk galima būtų palikti valstybines kompanijas konkuruoti, tiesiog atimant iš jų visas privilegijas, kuriomis jas dabar aprūpina ministerijos ir vyriausybės valdininkai. Atsakymas yra toks - matote, valstybinės įmonės, surenkančios pinigus iš vartotojų ir jų perteklių paverčiančios į įvairių fondų paramos lėšas bei dividendus, mokamus į biudžetą, yra ir visada bus pernelyg didelė pagunda didelei daliai politikų. Tą pagundą tiesiog būtų racionalu išnaikinti dabar, jei tik būtų tokia galimybė. Kad ateityje, kai vėl valdys panaši į Butkevičiaus vyriausybė, mes vėl negrįžtume prie tų pačių bėdų.


 

O dabar apie konkurenciją šilumos gamybos srityje. Įdedu Raimondo Kuodžio pateiktus skaičiavimus apie "Grigiškių" prijungimo prie Vilniaus šilumos tinklų galimą įtaką šilumos kainai vartotojams. http://www.ekonomika.org/Econlib/rk_Grigiskes.pdf.

Visų pirma - ten yra klaida nedidelė padaryta, kuri iškreipia skaičiavimų rezultatą. Raimondas tiesiog patikėjo "Grigiškių" direktoriaus teiginiu, kad "Grigiškės" šilumą pardavinėtų už 5% mažesnę kainą, nei moka galutiniai šilumos vartotojai. Ne, to tikrai negalėtų būti, nes iš nepriklausomų šilumos gamintojų šiluma superkama už kainą, kuri yra mažesnė, nei "palyginamosios" šilumos tiekėjo (šiuo atveju "Vilniaus energijos") šilumos gamybos sąnaudos, kas faktiškai yra šilumos tiekėjo šilumos gamybos kintami kaštai.  Taip pat šilumos iš nepriklausomų šilumos gamintojų supirkimo tvarka numato, kad šiluma visų pirma yra superkama iš tų šilumos gamintojų, kurie šilumą kasmėnesiniuose aukcionuose pasiūlo už mažiausią kainą, lyginant su kitais nepriklausomais šilumos gamintojais. Pastarasis svertas mažinti šilumos kainą veikti pradeda tik įsibėgėjus konkurencijai, kai šilumos poreikis bent jau vasarą, o vėliau ir pereinamuoju laikotarpiu,  yra mažesnis, nei visų nepriklausomų šilumos gamintojų bendra galia. Vilniuje to dar 2012 metais (kai daryti Raimondo skaičiavimai) nebuvo, todėl to galime nevertinti. Tačiau aukščiau paminėtos "palyginamosios šilumos kainos" lubos užtikrina, kad šilumos kaina galutiniams šilumos vartotojams, pasijungus "Grigiškėms" NEPADIDĖTŲ. Tiesiog pabandykite į Raimondo formules sudėti "Grigiškių" šilumos kainą, bent simboliškai mažesnę, nei "Vilniaus energijos" šilumos gamybos kintami kaštai, ir įsitikinsite, jei nėra akivaizdu be skaičiavimų.
Na, gerai, pasakys oponentai, nepadidėja, bet iš esmės ir nesumažėja. Tai gal geriau, kad tai darytų pats šilumos tiekėjas investuotų į dujų konversiją į biokurą ir sumažintų tą šilumos kainą, o ne leistų užsidirbti „kapitalistui“ nepriklausomam šilumos gamintojui? Ufff... Visų pirma – mes susitarkim ką mes lyginam – „Grigiškių“ atsiradimas Vilniaus šilumos gamybos rinkoje visiškai nereiškia šilumos tiekėjo galimybių investuoti į biokuro katilines ar elektrines praradimą. Mes lyginam „nieko nedarymo“ scenarijų su galimybe „kapitalistui“ užsidirbti, pakeitus miesto katilinėse ir elektrinėse naudojamas dujas į šilumą, gaminamą iš biokuro. Jei nuo to niekam nėra blogiau, tai kodėl pykti, kad kažkam yra geriau? Tai, vien tik „Grigiškių“ pajungimas realiai beveik nepakeistų vilniečių sąskaitų už šilumą, bet žiūrint Valstybės interesų – juk mes padidinam Lietuvos energetinę nepriklausomybę, sukuriam pridėtinę vertę nacionalinėje ekonomikoje – biokuro tiekimo grandinėje. Žingsnis teisinga kryptimi. Jau ir tai yra neblogai.
Antra – šilumos kainos vartotojams visgi galų gale sumažėja. Tiesiog palyginkim šilumos kainas Vilniuje, kur konkurencija šilumos gamyboje kol kas maža, ir Kaune ar Klaipėdoje, kur konkurencija didelė...Kodėl miestuose, kur šilumos gamyboje vyksta konkurencija, galų gale kainos vartotojams krenta? Dėl kelių priežasčių. Pirma, tai augant nepriklausomų gamintojų skaičiui, vis ilgėja tas laikotarpis metuose, kai šilumos poreikis yra mažesnis, nei nepriklausomų gamintojų siūlomas šilumos kiekis. Nepriklausomi gamintojai tada jau nebežiūri į palyginamąsias šilumos tiekėjo kainas, o bando nukonkuruoti vienas kitą, mažindami kainą. Antra – auga ir paties šilumos tiekėjo biokuro dalis jo paties vartojamo kuro balanse likusiam (ko nepatiekia nepriklausomi šilumos gamintojai) šilumos kiekiui pagaminti, reiškia – mažėja šilumos tiekėjo kintami kaštai, reiškia – mažėja ir palyginamosios šilumos kainos „lubos“ nepriklausomiems šilumos gamintojams net ir tuo metu, kai šilumos paklausa yra didesnė, nei nepriklausomų gamintojų siūloma pasiūla.

silumoskainos

Taigi, konkurencija šilumos gamyboje praktikoje reiškia šilumos sąskaitų mažėjimą vartotojams.

Bet tam tikra prasme Raimondas Kuodis yra teisus. Iš tikro, teoriškai, šilumos kainos sumažėtų dar labiau, jei miestuose statytųsi ne „arbatinukais“ Raimondo vadinamos katilinės, o būtų efektyvumo prasme idealiai paties šilumos tiekėjo įgyvendintas vienas didelis pavyzdžiui didelės biokuro kogeneracinės elektrinės projektas. Tačiau Jūs patys įsižiūrėkite į šį sakinį – kiek jame yra prielaidų. Visų pirma – šilumos tiekėjas turi tą projektą įgyvendinti. Ir čia reikėtų pagalvoti kodėl, jei iki šio laiko neįgyvendino, mes turėtume būti tikri, kad įgyvendins greitai? Antra, jis turi tai padaryti taip efektyviai, kaip tik įmanoma, o kai nėra konkurencijos, taip dažniausiai nebūna. Todėl siūlantys lyginti „arbatinukus“ su didele efektyvia kogeneracine elektrine iš tikro siūlo lyginti juos su tuo, ko gal būt niekada ir nebus. Arba kitais žodžiais tariant – kas geriau – ar šilumos kainų vartotojams sumažėjimas 20 procentų ar šilumos kainos nesumažėjimas 30 procentų?
Trečias dalykas – net ir šilumos tiekėjui efektyviai įgyvendinus tokį projektą, situacija kai nėra konkurencijos priveda prie panašios situacijos, kokią mes turime dabar Šiauliuose - nemaža dalis naudos, kurią galėjo gauti Šiaulių šilumos vartotojai lieka savivaldybei priklausančios "Šiaulių energijos" pelno pavidalu ir dividendų būdu maitina miesto savivaldybę (tuos pačius juos gynusius nuo konkurentų politikus). Palyginam Šiaulius su mažesne Utena – Utenoje irgi savivaldybei priklausančio šilumos tiekėjo buvo įgyvendintas panašus, kaip ir Šiauliuose, biokuro kogeneracinės elektrinės projektas. Tačiau ten, skirtingai, nei Šiauliuose,  yra konkurentas šilumos gamyboje. Todėl Utenoje šilumos tiekėjas neturi tokios prabangos auginti savo politikų lašinius, nes yra priverstas prakaituoti konkurencinėje kovoje su konkurentu.Ir šilumos kaina vartotojams Utenoje VISADA yra mažesnė, nei Šiauliuose. Aišku - galite pasakyti - o kas čia blogo, jei savivaldybė pasiima dividendus iš savo įmonės ir skiria įvairioms savivaldybės reikmėms. Nieko. Tiesiog taip iš miestiečių atiminėjant pinigus, o po to politikams juos skirstant, pararandama dalis efektyvumo, kam to reikia?


Lygiai taip pat - teoriškai, masto ekonomija turėtų užtikrinti, kad pačios pigiausios prekės turėtų būti ne tada, kai mieste yra daug konkuruojančių parduotuvių, o po vieną didelę parduotuvę kiekviename rajone. Teoriškai tai turėtų būti efektyviausia. Bet matyt niekam nekiltų mintis tai siūlyti padaryti, suprantant kaip teorija toli kartais būna nuo praktikos. Panašiai yra ir šilumos ūkyje.

Oponentai esamai konkurencijai šilumos gamybai pateikia daug teisingų priekaištų. Iš tikro, sustatyti biokuro katilai atėmė galimybę išnaudoti kogeneracijos potencialą. Mes taip praradome kuriam laikui galimybę su šiluma kartu gaminti ir elektrą, todėl dabar turim importuoti didesnę dalį elektros iš kitų valstybių. Tai mažina mūsų energetinę nepriklausomybę ir mažina pridėtinės vertės kuriamą kiekį Lietuvoje. Taip. Bet čia nereikėtų maišyti dviejų dalykų. Problema čia iškilo ne todėl, kad atsirado galimybė konkuruoti, o todėl, kad valstybė atitinkamu metu nesukūrė tinkamos investicinės aplinkos investicijoms į kogeneraciją. Kai Vyriausybė panaikino „žalios“ elektros supirkimą iš planuojamų biokuro kogeneracinių elektrinių, nustatė vienodas 50% subsidijas tiek katilams, tiek elektrinėms ir dar įvedė 6 milijonų litų „lubas“ subsidijai vienam projektui, brangesnės kogeneracinės elektrinės tapo paprasčiausiai mažiau apsimokanti investicija nepriklausomam gamintojui, nei paprastas kur kas pigesnis katilas. Jei paramos schema Valstybės būtų buvusi suformuota protingiau, mes dabar turėtume daug nepriklausomų šilumos gamintojų, investavusių į biokuro elektrines, o ne į katilines.

Antras priekaištas konkurencijai yra tas, kad esant šalčiausiems mėnesiams, kai šilumos vartojimas yra didžiausias, konkurencija dingsta ir šilumos kainos vartotojams beveik susilygina miestuose, kur yra konkurencija ir miestuose, kur jos nėra. Taip, tokia pas mus konkurencijos schema (apie tai rašiau aukščiau), ją reikėtų tobulinti, mėnesinius aukcionus keisti į ilgalaikio šilumos tiekimo konkursus, ši problema galėtų būti išspręsta. Konkursuose su įsipareigojančiais pasiūlymais galėtų dalyvauti ir tie investuotojai, kurie dar neturi katilinės ar elektrinės, bet planuotų ją pastatyti. Konkurencijos sistemos šilumos gamyboje reforma beje irgi yra įrašyta į Liberalų sąjūdžio programą. Tam reikia tik žinių ir supratimo ir galima būtų padaryti tai kur kas greičiau, nei pastatyti nors vieną didelę kogeneracinę elektrinę. Konkurencijos naikinti ta proga tikrai nereikėtų.

  

<< Grižti